Greitas dviratis nebūtinai turi turėti variklį ar kainuoti kelis tūkstančius eurų. Kartais didžiausias skirtumas atsiranda dėl to, kiek energijos dviratis praranda riedėdamas. Būtent čia plentiniai modeliai dažnai nustebina žmones, kurie iki tol važinėjo sunkesniu miesto ar kalnų dviračiu.

Persėdus ant lengvesnio, siauresnėmis padangomis ir sportiškesne sėdėsena pasižyminčio dviračio, tas pats maršrutas gali pasirodyti visai kitoks. Pedalus minate panašiai, tačiau greitis išlaikomas lengviau. Mieste ši savybė dažnai lieka šešėlyje, nes daugiau dėmesio skiriama dviračio išvaizdai, pavarų skaičiui ar rėmo medžiagai.

Greitis atsiranda ne vien stipriau minant

Važiuojant dviračiu nuolat kovojama su pasipriešinimu. Padangos liečiasi su asfaltu, kūnas stumia orą, o kiekviena dviračio dalis turi savo svorį. Plentinis modelis sukurtas taip, kad važiuojant lygiu paviršiumi kuo daugiau jūsų pastangų pavirstų judėjimu pirmyn.

Tai geriausiai pasijunta ne sprintuojant, o palaikant pastovų tempą. Įsibėgėjus iki malonaus greičio nereikia nuolat taip stipriai spausti pedalų. Dviratis ilgiau išlaiko judėjimą ir mažiau atrodo, kad kiekvieną metrą reikia „išsikovoti“. Žmogui, kasdien važiuojančiam septynis ar dešimt kilometrų iki darbo, toks skirtumas gali būti svarbesnis nei maksimalus greitis.

Siauros padangos nebūtinai reiškia nepatogią kelionę

Daug kas plentinį dviratį vis dar sieja su labai siauromis ir kietomis padangomis. Dabartiniuose modeliuose galima rasti platesnes padangas, kurios suteikia daugiau komforto, tačiau išlaiko gerą riedėjimą asfaltu.

Čia nereikia vaikytis kuo siauresnio varianto. Mieste yra kanalizacijos dangčių, asfalto siūlių, duobių ir bordiūrų. Per kieta padanga tokioje aplinkoje gali suteikti mažiau pasitikėjimo, nors ant idealaus asfalto būtų greita.

Gerai parinktas padangų plotis leidžia išlaikyti balansą. Dviratis rieda lengvai, tačiau po kiekvieno nelygumo nereikia stipriau suimti vairo.

Kūno padėtis mieste keičia daugiau, nei atrodo

Pavyzdžiui plento dviračiai leidžia važiuoti labiau pasvirus į priekį. Tokia padėtis sumažina oro pasipriešinimą, o važiuojant didesniu greičiu skirtumas tampa gana aiškus.

Vis dėlto mieste sportiška sėdėsena turi ir kitą pusę. Žmogui, kuris nėra prie jos pripratęs, gali pavargti kaklas, nugara ar riešai. Todėl pirmą plentinį dviratį nereikėtų rinktis pagal principą „kuo žemesnis vairas, tuo greičiau“.

Man miesto važiavimui daug patrauklesnis atrodo šiek tiek ramesnis variantas, kuris vis dar leidžia važiuoti efektyviai, bet neverčia kiekvienos kelionės paversti treniruote.

Mažesnis svoris labiausiai pasijunta prie šviesoforo

Miesto maršrutas retai leidžia tiesiog važiuoti 20 kilometrų nesustojus. Šviesoforai, sankryžos ir pėsčiųjų perėjos nuolat stabdo tempą. Dėl to reikia daug kartų iš naujo įsibėgėti. Čia lengvesnis dviratis tampa malonus. Pajudėti nuo šviesoforo paprasčiau, greitis grįžta greičiau, o važiuojant į nedidelę įkalnę mažiau jaučiama papildoma dviračio masė.

Skirtumas gali atrodyti mažas per pirmus kelis kilometrus. Po valandos mieste jis jau daug aiškesnis, nes kiekvienas sustojimas kartoja tą patį įsibėgėjimo procesą.

Plentinis modelis vis tiek nėra idealus kiekvienam miestui

Jeigu didelė jūsų maršruto dalis eina prastos būklės keliais, žvyru arba aukštais bordiūrais, grynai sportinis plentinis modelis gali tapti varginantis. Platesnės padangos ir laisvesnė sėdėsena tokiomis sąlygomis neretai suteikia daugiau naudos nei keli papildomi kilometrai per valandą.

Svarbu įvertinti ir praktiškumą. Jei į darbą vežatės kompiuterį, drabužius ar pirkinius, gali prireikti bagažinės bei purvasaugių. Ne kiekvienas sportinis rėmas tam patogus.

Todėl greitį verta vertinti kartu su kasdienybe. Dviratis, kuris idealiai jaučiasi sekmadienio rytą tuščiame asfalto kelyje, nebūtinai bus toks pat malonus pirmadienį važiuojant per miesto centrą.

Didžiausias skirtumas pasijunta tada, kai nustojate galvoti apie greitį

Geras plentinis dviratis dažnai stebina ne tuo, kokį maksimalų greitį pavyksta pasiekti. Maloniausia tampa tai, kiek mažiau pastangų reikia palaikyti įprastą tempą. Kelias, kuris anksčiau atrodė ilgas, pradeda jaustis trumpesnis. Nedidelė įkalnė nebeatrodo tokia erzinanti, o po dešimties kilometrų lieka daugiau energijos.

Todėl žmogui, kuris didžiąją dalį laiko važiuoja geru asfaltu, plento dviratis gali tapti labai maloniu kasdieniu pasirinkimu. Ne todėl, kad kiekvieną rytą reikia lenktyniauti su automobiliais, o todėl, kad gerai riedantis dviratis leidžia tą patį atstumą nuvažiuoti lengviau ir su didesniu noru rytoj sėsti ant jo dar kartą.