Dešimtmečius atsakymas buvo vienas ir tas pats: šešis mėnesius. Tokį amžių rekomenduodavo ir veisėjai, ir prieglaudos, ir dauguma gydytojų.
Rekomendacija atsirado ne iš tyrimų apie sveikatą. Ji atsirado iš populiacijos kontrolės — kad neatsirastų nepageidaujamų vadų.
Pastarąjį dešimtmetį šis atsakymas subyrėjo į keturiasdešimt atskirų atsakymų.
Ką tyrė Kalifornijos mokslininkai
Kalifornijos universiteto Deivise veterinarijos mokyklos komanda, vadovaujama profesorių Benjamino ir Lynette Hartų, peržiūrėjo penkiolikos metų universiteto klinikos duomenis — tūkstančių šunų ligos istorijas.
Tikslas buvo paprastas: patikrinti, ar operacijos amžius susijęs su sąnarių sutrikimais ir tam tikrais vėžiais. Rezultatai paskelbti žurnale „Frontiers in Veterinary Science”, o veislių sąrašas nuo pradinių 35 išaugo iki daugiau nei 40.
Pagrindinė išvada nustebino net autorius. „Skirtumai tarp veislių milžiniški”, — komentavo Benjaminas Hartas. Universalaus amžiaus, tinkančio visiems, tiesiog nėra.
Sprendimą sunkina tai, kad dažniausios šunų ligos skiriasi pagal veislę ir dydį — tas pats sprendimas mažam ir dideliam šuniui duoda skirtingas pasekmes.
Kodėl dydis toks svarbus
Mechanizmas susijęs su augimu.
Lytiniai hormonai dalyvauja uždarant kaulų augimo zonas. Pašalinus juos anksti, kaulai auga ilgiau, o galūnių proporcijos šiek tiek pasikeičia. Mažam šuniui tai nereikšminga. Dideliam — reiškia papildomą apkrovą klubų, alkūnių ir kelio sąnariams.
Mišrūnų tyrimas šią logiką patvirtino skaičiais. Šunims, kurių suaugusio gyvūno svoris viršija maždaug 20 kilogramų, ankstyva operacija didino sąnarių sutrikimų riziką. Lengvesniems nei 19,5 kilogramo padidėjimo nenustatyta.
Kalėms, sveriančioms daugiau nei 20 kilogramų, rizika kilo nuo maždaug 4 procentų neoperuotų grupėje iki 10–12 procentų, jeigu operacija atlikta iki metų.
Ne viskas taip paprasta
Tyrimas pateikė ir išimčių, kurios griauna paprastas taisykles.
Dvi milžiniškos veislės — didieji danai ir airių kurtai — padidėjusios sąnarių rizikos nerodė nė viename amžiuje. O tarp mažų veislių bostono terjerai ir ši cu netikėtai parodė didesnį vėžinių susirgimų dažnį po operacijos.
Skiriasi net lytys toje pačioje veislėje. Bostono terjerų patelėms, operuotoms įprastą šeštą mėnesį, rizika nepadidėjo, o patinams, operuotiems iki metų, ji buvo reikšmingai didesnė.
| Grupė | Ką rodo duomenys |
|---|---|
| Mažos veislės (čihuahua, jorkšyro terjeras, tojpudelis) | Rizikos padidėjimo nenustatyta jokiame amžiuje |
| Vokiečių trumpaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai pointeriai | Nerekomenduojama iki 12 mėn. |
| Sibiro haskiai | Patinai — ne anksčiau kaip 6 mėn., patelės — 12 mėn. |
| Rodeziniai ridžbekai | Ne anksčiau kaip 6 mėn. |
| Mastifai | Patinai — 24 mėn., patelės — 12 mėn. |
Lentelė yra orientyras, o ne receptas. Autoriai patys pabrėžia, kad duomenys surinkti vienos universitetinės ligoninės populiacijoje, o individualus gyvūnas gali nepatekti į statistikos vidurkį.
Kodėl išvados sukėlė ginčų
Mokslo bendruomenėje tyrimas buvo sutiktas ne vien plojimais.
Pagrindinis priekaištas — atrankos šališkumas. Į universitetinę kliniką patenka sudėtingesni atvejai nei į įprastą praktiką, todėl ligų dažnis tokioje populiacijoje gali būti didesnis nei bendroje šunų populiacijoje. Kai kurių veislių imtis buvo palyginti nedidelė.
Antras priekaištas praktinis. Prieglaudos ir veisėjai dažnai operuoja gyvūnus prieš atiduodami naujiems šeimininkams, nes kitaip niekas negarantuos, kad operacija apskritai bus atlikta. Rekomendacija laukti dvylikos ar dvidešimt keturių mėnesių tokiam modeliui netinka.
Nepaisant kritikos, kryptis prigijo. Šiandien vis daugiau gydytojų kalba apie individualų planą, o ne apie vieną datą kalendoriuje.
Kaip tai atrodo šeimininko kabinete
Praktinis pokytis nedidelis, bet reikšmingas: vietoj klausimo „kada” gydytojas vis dažniau užduoda tris klausimus — kokia veislė, kokia lytis ir koks bus suaugusio šuns svoris.
Šiandien šunų sterilizacija planuojama pagal šiuos tris kintamuosius, o ne pagal kalendorių, ir būtent todėl pokalbis klinikoje užtrunka ilgiau nei anksčiau. Mišrūno atveju prisideda ketvirtas klausimas — kiek realiai šuo užaugs, jeigu tėvai nežinomi.
Yra ir svarstyklių kita pusė. Atidedant operaciją, ilgėja laikotarpis, kai galimas nepageidaujamas veisimasis, o kalėms išlieka rujos ir netikro nėštumo epizodai. Prieglaudose ankstyva operacija dažnai lieka vieninteliu realiu sprendimu.
Laukimo laikotarpis reikalauja disciplinos. Rujos metu, kuri trunka maždaug tris savaites ir kartojasi du kartus per metus, kalė vedžiojama tik su pavadėliu, o kontaktų su patinais vengiama griežtai. Patinai tuo metu geba užuosti kalę už kelių šimtų metrų ir tampa kur kas mažiau paklusnūs.
Kai kuriais atvejais gydytojas siūlo tarpinį variantą — laikiną hormoninį rujos atidėjimą. Sprendimas turi savų rizikų, todėl svarstomas atskirai kiekvienu atveju.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar šešių mėnesių rekomendacija dabar klaidinga? Ne. Mažoms veislėms ji tebėra tinkama. Klaidinga ją taikyti visiems šunims vienodai.
Kada operuoti didelį mišrūną? Dauguma tyrimo autorių siūlo palaukti, kol šuo baigs augti — daugeliu atvejų tai reiškia bent dvylika mėnesių. Tikslų laiką verta aptarti su gydytoju.
Ar vėlesnė operacija didina piometros riziką? Kol kalė neoperuota, gimdos pūlinio rizika išlieka ir su amžiumi auga. Todėl atidėjimas nereiškia atsisakymo.
Ar reikia leisti kalei bent kartą atsivesti šuniukų? Sveikatos nauda iš vados nėra įrodyta. Tai plačiai paplitęs mitas, kurio tyrimai nepatvirtina.
Straipsnis informacinis. Konkretaus šuns operacijos laiką nustato veterinarijos gydytojas, įvertinęs veislę, lytį, svorį ir sveikatos būklę.