Bendrijos susirinkimuose ši tema iškyla kas kelis mėnesius ir visada tuo pačiu būdu: kažkas praneša, kad iš rūsio dingo dviratis. Salėje pasigirsta pritariantis murmesys — pasirodo, dingo ne vienas. Vienam prieš pusmetį, kitam pernai. Niekas nesikreipė į policiją, nes „vis tiek nieko neras”.
Ir tada diskusija pereina prie klausimo, kuris niekada neišsprendžiamas iki galo: ar verta.
Skaičiai, kurių bendrijos neturi
Įdomiausia daugiabučių statistikos dalis yra ta, kurios nėra. Didžioji dalis smulkių vagysčių iš rūsių ir laiptinių niekada neužregistruojama. Žmonės mano, kad dėl 200 eurų vertės dviračio neverta gaišti. Rezultatas — oficialiai name viskas ramu, o realiai per metus dingsta daiktų už kelis tūkstančius.
Antra dalis, kurios nematyti — durų remontas. Išlaužtos rūsio durys, sugadinti spynos mechanizmai, subraižytos liftų sienos. Tai jau bendrijos biudžetas, ir jis vienareikšmiškai matomas metinėje ataskaitoje.
Kaip patenkama į laiptinę
Beveik niekada — laužiant. Dažniausiai patenkama kartu su gyventoju, kuris mandagiai palaiko duris. Arba per kodinę spyną, kurios kodą žino pusė rajono, nes jis nekeistas nuo 2019 metų. Arba per rūsio langą, kuris paliktas praviras vėdinimui.
Kalbantis su bendrijų pirmininkais išryškėja tas pats modelis: techninės priemonės name yra, bet jos apeinamos ne dėl technikos, o dėl įpročių.
Rinkoje patikimos apsaugos sistemos Lietuvoje skiriasi ne kaina, o tuo, kas nutinka po signalo — ar kažkas realiai reaguoja, ar pyptelėjimas nueina į tuščią erdvę. Daugiabutyje šis klausimas dar aštresnis, nes atsakingo asmens dažnai iš viso nėra: signalizacija priklauso visiems, vadinasi — niekam.
Kur kameros veikia, o kur ne
Bendrijos dažniausiai svarsto tris vietas: įėjimą, rūsį ir kiemą su automobiliais.
Praktika rodo, kad geriausiai veikia įėjimas. Ne todėl, kad ten daugiausia nutinka, o todėl, kad pro jį eina visi. Vaizdas iš įėjimo leidžia atsekti ir tai, kas vyko rūsyje, nors rūsyje kamerų nėra.
Kiemas su automobiliais — antra pagal naudą vieta, bet techniškai sudėtingesnė: naktinis apšvietimas, atstumai, valstybinių numerių įskaitomumas iš 30 metrų yra visai kitas reikalavimas nei „matosi, kad kažkas praėjo”.
Šiuo požiūriu vaizdo stebėjimo sistemos daugiabutyje projektuojamos ne pagal kamerų kiekį, o pagal judėjimo srautus: viena teisingai pastatyta kamera prie durų duoda daugiau nei šešios, žiūrinčios į tuščias sienas.
Teisinė pusė, kurios negalima praleisti
Daugiabutis nėra privatus namas. Sprendimas įrengti stebėjimą priimamas susirinkime, name turi kabėti informaciniai ženklai, o įrašų saugojimo terminas ir prieigos tvarka turi būti aprašyti. Kas gali žiūrėti įrašus? Kaip ilgai jie laikomi? Kas atsako, jei jie nutekėjo?
Bendrijos, kurios šių klausimų neaptarė iš anksto, dažniausiai susiduria su jais netinkamiausiu metu — kai vienas gyventojas nori pamatyti, kada kitas grįžo namo.
Kiek tai kainuoja gyventojui
Skaičiavimas paprastesnis, nei atrodo. Sistema 24 butų namui, paskirstyta per penkerių metų nusidėvėjimą, dažniausiai išeina kelis eurus per mėnesį vienam butui. Vieni išlaužtos durys kainuoja daugiau nei metinis šis mokestis.
Bet svarbiausias skaičius — ne kaina. Tai klausimas, ar name yra bent vienas žmogus, kuris žinos, ką daryti su įrašu, kai jo prireiks. Jei tokio nėra, sistema tampa brangiu dekoru.
Ką bendrijos daro pirmiausia
Tos, kurios sprendžia problemą realiai, dažniausiai pradeda ne nuo kamerų. Pirma — pakeičia laiptinės kodą ir susitaria jo nedalyti. Antra — uždaro rūsio langus. Trečia — susirinkime nusprendžia dėl stebėjimo ir kartu — kas už jį atsakingas.
Trečias punktas yra tas, kurio dažniausiai pamirštama. Ir be jo pirmieji du irgi ilgai neišsilaiko.