Paskutiniais metais centriniai bankai visame pasaulyje perka auksą tokiais tempais, kokių nebuvo matyti dešimtmečiais. Pasaulio aukso tarybos duomenimis, metiniai centrinių bankų pirkimai viršijo tūkstantį tonų – tai beveik dvigubai daugiau nei vidutinis rodiklis prieš dešimt metų. Šis reiškinys nėra atsitiktinumas, ir jo priežastys sako daug apie tai, kaip keičiasi pasaulio finansinė sistema.
Kas perka ir kodėl
Didžiausi pirkėjai – Kinijos liaudies bankas, Indijos rezervų bankas, Turkijos centrinis bankas ir kelios Centrinės bei Rytų Europos valstybės, įskaitant Lenkiją. Jų motyvai skiriasi, bet turi bendrą vardiklį: siekis sumažinti priklausomybę nuo JAV dolerio.
Aukso kaina tiesiogiai reaguoja į šiuos pirkimus – kai šimtai tonų metalo išimamos iš laisvos rinkos, pasiūla mažėja, o kaina kyla. Tačiau svarbu suprasti, kad centriniai bankai perka ne spekuliacijos tikslais. Jie kaupia strategines atsargas, kurias planuoja laikyti dešimtmečiais. Tai reiškia, kad šis auksas greitai negrįš į rinką ir nesukurs pardavimo spaudimo.
Dolerio hegemonijai – iššūkis
Didžiąją dalį dvidešimtojo amžiaus JAV doleris buvo nekvestionuojama pasaulio rezervinė valiuta. Centriniai bankai laikė didžiąsias savo atsargas doleriais ir JAV vyriausybės obligacijomis. Tačiau sankcijų precedentas – kai Rusijos centrinio banko turtas buvo įšaldytas – parodė, kad doleriais denominuotos atsargos nėra neliečiamos.
Tai paskatino fundamentalų persvertinimą. Šalys, kurios turi sudėtingus geopolitinius santykius, pradėjo diversifikuoti savo atsargas. Auksas tapo logiška alternatyva: jis nėra jokios šalies įsipareigojimas, jo negalima įšaldyti nuotoliniu būdu ir jis išlaiko vertę nepriklausomai nuo politinių sprendimų.
BRICS bloko plėtra ir diskusijos apie alternatyvias atsiskaitymo sistemas tik sustiprina šią tendenciją. Nors bendros BRICS valiutos perspektyva lieka tolima, aukso vaidmuo tarptautinėje finansinėje architektūroje akivaizdžiai auga. Kai kurie analitikai jau kalba apie naują „aukso amžių” – ne ta prasme, kad grįžtume prie aukso standarto, o ta, kad auksas vėl tampa centriniu elementu valstybių finansinėje strategijoje.
Rinkos poveikis
Centrinių bankų pirkimai sukuria vadinamąją „kainų grindų” – net jei privatūs investuotojai parduoda, institucinis pirkimas neleidžia kainai stipriai kristi. Tai keičia rinkos dinamiką ir daro auksą mažiau volatiliu nei jis buvo praeityje.
Be to, centrinių bankų elgesys veikia kaip signalas privatiems investuotojams. Kai valstybinės institucijos – turinčios geriausius analitikus ir prieigą prie informacijos – masiškai perka auksą, tai siunčia žinutę: šis turtas turi strateginę vertę. Ir daugelis privačių investuotojų tą žinutę priima.
Lietuvos kontekstas
Lietuvos bankas taip pat turi aukso atsargas, nors jos nėra didelės, palyginti su didžiųjų ekonomikų centriniais bankais. Tačiau globalios tendencijos tiesiogiai veikia Lietuvos gyventojus – per aukso kainas, per valiutų kursus ir per bendrą finansinę aplinką.
Lietuvoje investavimas į auksą pastaraisiais metais tampa vis populiaresnis – tiek fizinio aukso pavidalu, tiek per investicinius fondus ir kitas priemones. Žmonės stebi tas pačias globalias tendencijas ir daro panašias išvadas: jei pasaulis keičiasi, portfelis turėtų keistis kartu.
Ilgalaikė perspektyva
Centrinių bankų aukso pirkimai nėra trumpalaikė mada – tai struktūrinis pokytis, atspindintis gilesnius procesus pasaulio finansinėje sistemoje. Dolerio dominavimas mažėja ne dėl to, kad doleris silpnėja, o dėl to, kad pasaulis diversifikuojasi. Auksas šiame procese atlieka svarbų vaidmenį – kaip neutralus, politiškai nepriklausomas turtas, kuris tinka bet kuriai šaliai ir bet kuriam investuotojui.
Kiekvieną kartą, kai centrinis bankas nusiperka dar kelis šimtus tonų aukso, tai yra balsavimas už šį metalą – ir prieš monopolinę valiutų sistemą. Ir šie balsai kaupiasi.