Gavote žinią – mirė kolegos tėvas, draugės vyras, kaimynė. Jaučiatės nejaukiai. Ne dėl mirties – dėl to, kad nežinote, kaip elgtis. Ką pasakyti? Ar eiti į laidotuves? Ką dėvėti? Ar skambinti, ar rašyti?
Šie klausimai kyla daugumai. Ir tai normalu – apie mirtį nekalbame, tai jos elgesio taisyklių ir neišmokstame.
Žinia apie mirtį: pirmoji reakcija
Sužinojote apie netektį. Pirmasis impulsas – kažką pasakyti. Čia prasideda klaidos.
Ko nesakyti:
„Žinau, kaip jautiesi.” Nežinote. Net jei patys netekote artimo žmogaus – kiekvienas gedulas kitoks.
„Viskas bus gerai.” Dabar niekas nėra gerai. Ir žmogus tai žino geriau už jus.
„Jis/ji dabar geresnėje vietoje.” Gal ir taip, bet gedinčiam žmogui tai silpna paguoda.
„Bent jau nesikankino.” Mėginimas rasti pozityvą ten, kur jo nėra.
„Laikas gydo.” Gal ir gydo, bet ne pirmą dieną ir ne pirmą mėnesį.
Ką sakyti:
„Labai užjaučiu.” Paprasta, tikra, pakankamai.
„Nežinau, ką pasakyti, bet esu šalia.” Sąžininga.
„Prisimenu jį/ją kaip…” – ir trumpas, konkretus prisiminimas. Gedinčiam žmogui svarbu žinoti, kad mirusysis paliko pėdsaką.
Arba tiesiog apkabinti ir tylėti. Kartais tai geriausia.
Ar eiti į laidotuves?
Dilema, kurią sprendžia daugelis.
Eikite, jei: buvote artimas mirusiam žmogui, esate artimas gedinčiam žmogui, jaučiate, kad jūsų buvimas svarbus.
Galite neiti, jei: pažinojote tik iš tolo, negalite fiziškai dalyvauti, žinote, kad gedintysis pageidauja tik artimiausių žmonių.
Jei abejojate – paklauskite. „Ar galiu ateiti į laidotuves?” – tai ne netaktas, o pagarba šeimos norams.
Jei negalite dalyvauti – praneškite. Trumpa žinutė: „Negaliu būti, bet mintimis esu su jumis.” Geriau nei tyla.
Aprangos kodas
Juoda – tradicinė spalva, visada tinkama. Bet ne vienintelė galimybė.
Priimtina: tamsios spalvos – tamsiai mėlyna, pilka, ruda. Santūrūs drabužiai be ryškių raštų, be blizgučių, be gilių iškirpčių.
Vengtina: balta (Lietuvoje vis dar asocijuojasi su šventėmis), ryškios spalvos, laisvalaikio apranga, sportinė avalynė.
Vyrams: kostiumas arba bent jau švarkas su kelnėmis. Kaklaraištis – pageidautinas, bet ne būtinas.
Moterims: suknelė, sijonas arba kelnės su bliuze. Vengtina: mini sijonai, atviri batai su aukštakulniais (kapinėse nepraktiška).
Esmė – pagarba. Apranga turi sakyti: „Aš čia rimtu reikalu.”
Laidotuvių eiga: kaip elgtis
Atvykimas – geriau anksčiau nei vėliau. Jei ceremonija prasideda 12:00, būkite 11:45.
Atsisveikinimas su mirusiuoju – jei karstas atidarytas, priėjimas prie jo yra asmeninis pasirinkimas. Niekas neverčia. Jei prieinate – trumpa tyli akimirka, galite persižegnoti, jei tikintis.
Užuojautos pareiškimas – nereikia ilgų kalbų. Priėjote, pasakėte kelis žodžius, paspaudėte ranką ar apkabinote. Trumpai – gedintysis tą dieną bendrauja su dešimtimis žmonių.
Bažnyčioje – sekite aplinkinius. Atsistokite, kai stoja kiti. Atsiklaupkite, jei visi klaupiasi (arba tiesiog nulenkite galvą, jei nesate tikintis).
Kapinėse – laikykitės nuošaliau, jei nesate artimas. Artimiausi šeimos nariai stovi arčiausiai kapo.
Gėlės, vainikai, aukos
Gėlės – tradicinis gestas. Lyginių skaičius (2, 4, 6…) – gedulo simbolika Lietuvoje.
Vainikai – dažniau nuo organizacijų ar didesnių grupių. Jei dedamas nuo kelių žmonių – galima susimesti.
Pinigai vietoj gėlių – vis dažnesnis pasirinkimas. Vokas su užuojautos kortele, įteikiamas šeimos nariui arba paliekamas tam skirtoje vietoje. Suma – pagal galimybes, nuo 20 iki 100 eurų įprasta.
Aukos labdarai – kai kurios šeimos prašo vietoj gėlių aukoti konkrečiai organizacijai. Tai verta gerbti.
Po laidotuvių: gedulingi pietūs
Tradiciškai šeima kviečia į gedulingus pietus. Jei kviečiami – eikite, jei galite.
Pietų metu: galima kalbėtis, prisiminti mirusįjį, net nusišypsoti. Tai ne šventė, bet ir ne tylos zona. Natūralus bendravimas padeda gedintiems.
Alkoholis – tradiciškai siūlomas, bet saikingumas būtinas. Gedulingi pietūs – ne vieta pasigerti.
Išėjimas – nebūtina sėdėti iki galo. Padėkojote šeimininkams, pasakėte užuojautą – galite eiti.
Dienos ir savaitės po laidotuvių
Štai kur dauguma padaro klaidą – laidotuvių dieną visi šalia, o paskui – tyla.
Gedulas trunka ilgiau nei vieną dieną. Sunkiausia dažnai būna po savaitės, po mėnesio – kai „visi pamiršta”, bet skausmas niekur nedingo.
Praktinė pagalba vertingesnė nei žodžiai:
„Atvešiu pietus šeštadienį.” – Ne „pasakyk, jei ko reikia” (gedintysis nepasakys), o konkretus pasiūlymas.
„Galiu paimti vaikus iš mokyklos.” – Konkretu, iškart pritaikoma.
„Pasėdėsiu su tavimi vakare.” – Kartais žmogui tiesiog reikia, kad kas nors būtų šalia.
„Gal nori pasivaikščioti?” – Ištraukti iš namų, bet be spaudimo kalbėti.
Ko nedaryti
Neslėpkite mirusiojo vardo. Gedintysis nori apie jį kalbėti. Vengdami temos – ne padėdate, o atstumianti.
Nesakykite, kad laikas judėti toliau. Gedulas neturi tvarkaraščio.
Nelyginkite netekčių. „Kai mano tėvas mirė…” – gedinčiajam dabar nerūpi jūsų istorija.
Nesiūlykite sprendimų. „Tau reikia daugiau išeiti” arba „Gal tabletės padėtų” – ne jūsų sritis.
Nedinkite. Blogiausias dalykas – visiškai nutolti, nes „nenoriu trukdyti”. Jūsų buvimas netrukdo – jis padeda.
Pagalba tvarkant reikalus
Jei esate tikrai artimas – galite pasiūlyti praktinę pagalbą su formalumais.
Kur kreiptis dėl laidojimo paslaugų – klausimas, kurį galite padėti išspręsti. Surinkti informaciją, palyginti kainas, pasitarti su laidojimo namais – visa tai galima padaryti už gedinčiojo.
Laidojimo reikmenys, dokumentai, ceremonijos organizavimas – chaotiški dalykai, kai galva neveikia nuo skausmo. Draugas ar giminaitis, kuris gali tai perimti – neįkainojama parama.
Ilgalaikis palaikymas
Pirmosios metinės, gimtadienis, šventės – skausmingi taškai kalendoriuje.
Žinutė „Galvoju apie tave šiandien” gruodžio 24-ąją gali reikšti daugiau nei visa apkaba laidotuvių dieną.
Prisiminti – ne vieną kartą, o nuolat. Tai geriausia, ką galite padaryti žmogui, kuris prarado artimąjį.
Gedulas nesibaigia. Jis keičia formą. Ir žmonės, kurie lieka šalia per tą transformaciją – lieka visam gyvenimui.